1930 m. sausio 19. Nauji tiltai Vilniuje! I

Džiaugdamasis savo naująja svetaine ir laisva mūsų Tėvyne, noriu su Jumis, mano ištikimieji skaitytojai, pasidalinti nauja Vilniaus seniena. Apie šiandien nemažai klausimų keliantį objektą.

Tekstuose ne kartą sklandė pasakojimai apie tarpukariu Vilniuje buvusius du strateginius tiltus per Nerį – „Aukšutinį“ Antakalnyje ir „Žemutinį“ Užvingyje, kuriuos statė Lenkijos kariuomenės karo inžinieriai. Niekas per daug tiksliai neįvardino šių objektų atsiradimo datų ar aplinkybių. Buvo apsiribojama pavienėmis fotografijomis be konteksto ar tikslesnio datavimo.

Šiandien atėjo eilė išsamiau papasakoti apie strateginio „Aukštutinio“ tilto per Nerį statybą ir atidarymą Antakalnyje, šiandieninio Šilo tilto vietoje.

---

1930 m. sausio 19 d. oras Vilniuje išpuolė labai geras. Saulėta ir tik -2°C šalčio. Šią dieną, sekmadienį, buvo numatytas dviejų naujų tiltų pašventinimas ir atidarymas Vilniuje – Antakalnyje ir Užupyje. Pirmasis tiltas sujungė Tuskulėnus ir Antakalnį, antrasis – Paplavas su Užupio Saksų salos gatve (ul. Saska kępa, šiandien Zarasų g.). Pastaroji savo pavadinimą gavo nuo seniau čia buvusios, Vilnelės suformuotos salos.

Atidarymo renginys turėjo prasidėti iškilminga rikiuote ir Antakalnio tilto pašventinimu 11.30 val., iš Tuskulėnų pusės, šalia uosto. 12.30 val. – Vilnelės tilto atidarymas Saksų saloje. 13 val. gerbiami svečiai pietaus St. Georges viešbučio restorane, o 19 val. – visi kviečiami į dancingą 3-iojo Vilniaus inžinerijos pulko kazino, Arsenalo g. 5.

Viskas prasidėjo kaip planuota. Prieš 11 val., prie naujojo tilto Antakalnyje, dešiniajame Neries krante, sustojo 3-iojo Vilniaus inžinerijos pulko – stačiusio minėtą tiltą – rikiuotė.

Šalia ėmė buriuotis kviestiniai svečiai, nemažas valdžios atstovų būrys. Punktualiai 11.30 val., lydimi pono Vilniaus vaivados Władisławo Raczkiewicziaus, atvyko Karo reikalų viceministrai – generolas Fabryckis ir inžinierius Czapskis, žemės ūkio reformų ministras, vilnietis Witoldas Staniewiczius. Iškilmėse miestą reprezentavo ponas miesto Prezidentas Folejewskis. Jį lydėjo beveik visi miesto tarybos suolininkai, spaudos atstovų būrys. Neilgai trukus ir Jo Ekscelencija, vyskupas Władisławas Bandurskis.

Išklausęs vadovaujančio karininko raportą, karių rikiuotę priėmė generolas Fabryckis, po ko svečiai specialiais laiptais užkilo ant tilto. Šis perrištas inžinerijos dalinių – juodai raudona – juosta.

Papulkininkis Ignacas Landau, vadovavęs statyboms, papasakojo apie vykdytus darbus, o juostą perkirpo generolas Fabryckis. Tai ženklas J. E. vyskupui Bandurskiui – šis pašventino naująjį tiltą ir pasakė susirinkusiems nuostabų pamokslą. Vyskupas akcentavo kariuomenės reikšmę karo ir taikos metu, mat atidarymo diena, sekmadienis, simboliškai sutapo su tuomet Lenkijoje minėta „Kariuomenės darbo civiliams diena“. „Šiandien atidaromas tiltas“, – pamoksle sakė vyskupas – „tai kariuomenės darbo taikos metu ženklas. Tai grandis, kuri jungia ir sulieja, tai žmogaus bendrybės simbolis – sujungti, o ne skirti“.

Po pamokslo, garbūs svečiai, sekdami J. E. vyskupą, perėjo tiltą ir jo pabaigoje pasirašė iškilmių atminimo knygoje.

Įvykis tikrai ne eilinis – nors tilto statybos vyko sparčiai, apylinkių gyventojai pagaliau sulaukė jų užbaigimo. Ketvirtis kilometro nuo Antakalnio žiemos uosto žemyn Nerimi, pirmieji būsimojo tilto poliai įkalti 1929 m. rugsėjo 5 d., o 1930 m. sausio 11 d. tiltas jau buvo baigtas. Tuometė spauda rašė, kad darbo tempas „išties ne vilnietiškas“, o atsižvelgiant į tai, kad darbas vyko rudenį ir žiemą, kuomet dienos trumpos ir apsunkintas medžiagų tiekimas – „suvis amerikietiškas“.

Tilto statybos iniciatoriumi buvo Lenkijos kariuomenės reikalų ministerijos Inžinerinio aprūpinimo departamento šefas, pulkininkas Tadeuszas Kossakowskis. Jo idėją palaikė ir paskatino Karinių reikalų ministerijos I-asis viceministras divizijos generolas Danielius Konarzewskis ir II-asis – Fabryckis. Tilto projekto autorius – Gustawas Downorowiczius iš Inžinerijos tyrimų instituto.

Statyba buvo pavesta 2-osios Vilniaus inžinerijos brigados viršininkui, pulkininkui Janui Skorynai, kuris darbų vykdytoju paskyrė 3-čiojo Vilniaus inžinerijos baliono vadą, papulkininkį Ignacą Landau. Visą tiltų statybą vykdė minėtasis Vilniaus inžinerijos pulkas, kuriam tik statybos pradžioje pagelbėjo būriai iš 2-ojo ir 6-ojo inžinerijos pulkai, 1-ojo ir 2-ojo geležinkelio tiltų, inžinerinių tiltų statybos ir elektrotechnikos pulkai.

Metalinę tilto konstrukciją, poliakales, elektros ir kitą reikalingą įrangą parūpino kariuomenės reikalų ministerijos Inžinerinio aprūpinimo departamento šefas.

Tilto konstrukcija – metalinė, sumontuota ant keturių medinių, „ožinių“ laikančių atramų. Prieš kiekvieną atramą – sumontuoti ledlaužiai, slenkančiam ledui skelti. Tilto aukštis – 15 m, ilgis – 134 m.

Tuoj po pašventinimo, tiltas dar nebuvo atidarytas pėsčiųjų ir ratiniam eismui. Šiam tikslui teko supilti privažiuojamuosius pylimus, kuo jau rūpinosi miestas. Dėl tilto aukščio ir ilgo upės šlaito, daugiausia sunkumų kėlė Antakalnio kranto pylimas. Jo darbai pradėti 1930 m. pavasarį.

Tilto paskirtys ir pliusai buvo keli. Pirma, tai tapo puikia praktika karo inžinieriams. Antra, pagerinta šioje vietoje abipus upės gyvenusių žmonių komunikacija ir pagerintas periferijos susisiekimas su miestu apskritai. Bet svarbiausia, viešai neakcentuota tilto paskirtis – karinis susisiekimas su amunicijos sandėliais Šilo gatvėje ir tarp dalinių. Tiltu nutiesta siaurojo geležinkelio linija, kuria iš stoties, per Vingį, Žvėryną, Saltoniškes ir Šnipiškes planuota vežti ginkluotė.

Tilto statyba buvo įgyvendinta per rekordiškai trumpą laiką – šiek tiek daugiau nei keturis mėnesius.

Statyba pradėta nuo viduriniųjų atramų, mat bijota rudeninio vandens kilimo. Krantinių atramos, pakilus vandeniui, nebūtų užlietos.

Polių kalimui panaudotos dvi Gostyńskio firmos garinės poliakalės, dvi elektrinės poliakalės, viena vamzdžių kalimo ir dvi rankinės poliakalės. Elektrinės poliakalės varytos lauko generatoriais, kuriuos aptarnavo elektrotechninis pulkas. Garines poliakales aptarnavo geležinkelio tiltų, elektrinius – tiltų pulkų kariai. Iš viso sukaltas 231 polis (140 polių garinėmis, 91 – elektrinėmis poliakalėmis). Šiam darbui sunaudota 22 t anglies, 1430 kg benzino, 388 kg alyvos ir tepalų.

Ožiai atramoms rinkti pagal šablonus, kairiajame krante įrengtoje medžio darbų aikštelėje. Tuomet montuoti dalimis ant atramų pastolių ir kelti specialiais trosiniai keltuvais.

Metalinių elementų privežimui buvo sumontuota 200 m siaurojo geležinkelio bėgių. Kraštiniai tilto elementai ant atramų kelti naudojant kontrasvorius, o centriniai – slenkant. Dalis montavimo elementų kelti gervėmis.

Tilto platforma suprojektuota dvipusiam transporto eismui ir pėstiesiems. Į grindinį įleisti 60 cm vėžės pločio siaurojo geležinkelio bėgiai.

Visi tiltų statybos darbai nuo pirmųjų polių įkalimo iki tilto atidarymo fotografuoti. Fotografijų autorius nežinomas. Šiandien jos saugomos Varšuvos viešojoje bibliotekoje.

Po iškilmių, delegacija susėdo į automobilius ir išvyko į antrąją iškilmių dalį – naujojo Vilnelės tilto atidarymo ceremoniją. Apie tai – kitą kartą.