Nežinoma Vilniaus istorija. Kaip sovietai Žaliąjį tiltą sprogdino

DELFI – Nežinoma Vilniaus istorija. Kaip sovietai Žaliąjį tiltą sprogdino

(šis tekstas pirmą kartą pasirodė 2015 m. kovo 21 d. portale delfi.lt)

Daugelis žino, kad 1944 m. liepos pradžioje prie Vilniaus artėjant sovietams, atsitraukianti Vokietijos kariuomenė susprogdino strateginius miesto objektus – dujų fabriką, vandens pumpavimo stotį, elektrinę, keturis tiltus per Nerį. Jų tarpe buvo ir Žaliasis. Metalinių konstrukcijų tiltas, statytas XIX a. pab., susmuko į Neries vagą ir nebegalėjo būti naudojamas.

Janas ir Januszas Bułhakai. Susprogdintas Žaliasis tiltas. 1944 m.

1. Janas ir Januszas Bułhakai. Susprogdintas Žaliasis tiltas. 1944 m.

Visgi mažai kas žino, kad 1944 metų rugpjūčio 28-osios naktį Žaliąjį tiltą vėl sudrebino sprogimas. Tilto prieigose išbyrėjo aplinkinių namų langai, suskilinėjo pastatų konstrukcijos, o silpnesni medinukai sprogimo apskritai neatlaikė. Panašūs, netikėti sprogimai tuoj po karo Vilniuje karts nuo karto pasitaikydavę. Tačiau Šnipiškių sprogimas, panašu, buvęs vienas pirmųjų, miestą jau kontroliuojant Raudonajai armijai. Kas gi tądien nutiko?

Besitraukiantys Vermachto kariai pirmą kartą tiltą sprogdino siekdami kuo smarkiau užgaišinti artėjančią Raudonąją armiją. Deja, tai pasiteisino menkai, mat jau liepos 13 d. miestas buvo „išvaduotas“. Po keturių dienų pradėjo veikti ir pirmos naujosios valdžios institucijos. Valyti miesto nuo praūžusio fronto likučių nedelsta – Vilniaus miesto vykdomasis komitetas  (atlikęs Savivaldybės funkciją) gyventojams duoda nurodymą pradėti nuo nuolaužų valyti šalia jų gyvenamų namų esančias gatves, nurodymo nevykdantys grasinami traukti atsakomybėn. Prisimintas ir Žaliasis tiltas. Priimamas sprendimas sumontuoti laikinus medinius lieptus pėsčiųjų eismui, išvalyti nuolaužas ir galiausiai tiltą atstatyti.

1944 m. liepos 9 d. žvalgybinės vokiečių nuotraukos fragmentas

2. 1944 m. liepos 9 d. žvalgybinės vokiečių nuotraukos fragmentas. Matomas susprogdintas Žaliasis tiltas ir jo aplinka

Vilniaus archyvuose saugomi kažkada įslaptinti dokumentai atskleidžia, kad siekiant palengvinti Žaliojo tilto likučių demontavimą, metalinės tilto konstrukcijos sprogdintos papildomai. Šiuos darbus Valstybiniam statybos trestui, vadovaujam „draugo Kisino“, užsakė Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto komunalinio ūkio skyrius. Gavus užsakymą, darbai pavesti 3-osios statybų kontoros inžinieriui Bortkevičiui. Demontavimo palengvinimui buvo pasirinktas nuolaužų sprogdinimas. Nieko stebėtino. Mat kelios dienos iki to, Lietuvos SSR komunalinio ūkio liaudies komisaras specialiame pasitarime patvirtino tokio metodo naudojimą „kaip tinkamą demontuojant metalines konstrukcijas“.

Tai žinodamas, inžinierius Bortkevičius, Kisino nurodymu, raštu kreipėsi į Vilniaus garnizono viršininką, prašydamas išskirti specialų sprogdintojų būrį darbų atlikimui. Garnizono vadas prašymą patenkino ir paskyrė specialistus, vadovaujamus kapitono Černovo, kaip ir visi čia buvę kariuomenės daliniai, priklausiusio Trečiajam Baltarusijos frontui „išvadavusiam“ Vilnių.

Susprogdintas Žaliasis tiltas. 1944 m.

3. Janas ir Januszas Bułhakai. Susprogdintas Žaliasis tiltas. 1944 m.

Bėda ta, kad Kisinas ir Bortkevičius, nuodugniau neanalizavę projektinės užduoties, iniciatyvą be didesnių svarstymų perdavę kapitonui Černovui ir leido darbus vykdyti savo nuožiūra. Dar blogiau, kaip pasirodė, Kisinas apskritai nederino sprogdinimo darbų su Vykdomuoju miesto komitetu ar Liaudies komisarų taryba. Savo ruožtu kapitonas Černovas, gavęs leidimą „dirbti“, nepasivargino sudaryti bent minimalaus sprogdinimo darbų projekto ar paskaičiavimų. Nors visi minėti dokumentai buvo privalomi atliekant panašaus pobūdžio darbus, Valstybinio statybos tresto viršininkas Kisinas nesudarė ne tik jų, bet darbus pradėjo be specialaus Vykdomojo komiteto leidimo sprogdinimams mieste.

Sprogimas driokstelėjo. Jo būta tokio stipraus, kad „prižadintas“ ir pats Lietuvos komunistų partijos sekretorius A. Sniečkus, 4 val. ryto į įvykio vietą atsiuntęs specialią komisiją. Ją sudarė pirmininkas, Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas N. Liubimcevas, Lietuvos SSR prokuratūros pirmininkas, Lietuvos SSR NKVD Vietinės priešlėktuvinės apsaugos skyriaus viršininkas, 12-jo atskirojo bataliono viršininkas ir dar keli aukšti karininkai.

Vietoje paaiškėjo, kad kapitono Černovo vadovaujami specialistai, tilto konstrukcijose sumontavo 150 kg sprogstamosios medžiagos, kuria tikėtasi pagelbėti tilto išrinkimo darbams. Sprogmenys, žinoma, turėjo būti dedami mažais paketais ir sprogdinami paeiliui, išlaisvinant atskiras Vermachto sugadinto tilto dalis. Tačiau šį kartą sprogimu ne tik nepasiekta norimų rezultatų (mat tilto konstrukcijos taip ir liko kaboti virš upės), bet smarkiai apgadinti miesto pastatai kilometro spinduliu nuo epicentro. Komisija nustatė, kad sudaužyta dauguma aplinkinių namų stiklų, sužalotos akmeninės bei medinės pastatų konstrukcijos.

Susirinkusi speciali komisija, atlikusi apžiūrą, padarė nuspėjamą išvadą – žala miestui padaryta dėl „nemokšiško geležinių konstrukcijų sprogdinimo darbų atlikimo“. Kaltu pripažintas kapitonas Černovas, be projekto ir paskaičiavimų atlikęs sprogdinimą bei neapgalvojęs galimų tokio metodo pasirinkimo pasekmių. Išvadų formuluotė „draugams“ Kisinui ir Bortkevičiui skambėjo dar kraupiau – „nusikalstamas aplaidumas pasireiškęs savavališkumu ir nekontroliuojamu vadovavimo perdavimu kapitonui Černovui“. Materialinė atsakomybė už padarytą žalą skirta Valstybiniam statybos trestui.

Šiandien, deja, nėra žinoma Vilniaus gyventojų reakcija į minėtą sprogimą, mat darbai vykdyti naktį, o specialios žalos vertinimo komisijos dokumentacija tuoj pat įslaptinta. Tai būdinga praktika dangstant sovietų nesėkmes.

Laikinas tiltas per Nerį šiandieninio Žaliojo tilto vietoje

4. Laikinas tiltas per Nerį šiandieninio Žaliojo tilto vietoje atidarytas 1945 m. gegužės 5 d.

Taip pat nėra iki galo aiškus sprogdintojų trijulės likimas, tačiau žinoma, kad Kisinas ir toliau vadovavo kitų Vermachto sprogdintų objektų – miesto elektrinės ir vandens pumpavimo stoties – atstatymo darbams. Savo ruožtu Žaliojo tilto ardymo darbams naudotas tas pats sprogdinimo metodas. Tik šį kartą viskas daryta pagal taisykles – „draugas“ Kisinas nuo šio darbo nušalintas, 1944 m. lapkričio 16 d. suburiama didelė tilto nuolaužų demontavimo komisija, o darbus akylai kontroliuoja Centrinis Lietuvos komunistų partijos komitetas. Be to skubėta demontuoti likučius iki upę sukaustant ledui. Po pusmečio, 1945 m. gegužės 6 d., transporto ir pėsčiųjų eismui atidaromas laikinas medinis, tarnavęs iki 1952-ųjų, o šį pakeičia šiandieninis, nenutrūkstančias diskusijas keliančiomis skulptūromis puoštas tiltas.