J. Bułhak. Lenkijos karininko namai. XX 4 deš.

Vilniaus g. 9. Lenkijos karininko namai

Kiek save pamenu besidomint Vilniaus istorija, vienas didžiausių nežinomųjų joje – pastatas Vilniaus g. 9. Apie pačiame miesto centre stūksantį daugiabutį nežinota beveik nieko – nei architekto, nei tikslios statybos datos. Nuolat kartota frazė – „namas pastatytas Lenkijos karininkams XX a. 3 dešimtmetyje“. Gerai bent tiek, kad ši frazė priminė tiesą, mat iki tol dažnai manyta, kad pastatas – tiesiog įmantrus sovietinis daugiabutis. Ši neteisybė pradėta koreguoti po to, kai minėtas pastatas senosiose nuotraukose pastebėtas šmėžuoja jau prieškariu.
Vilniaus architektūros istorijoje, savaime suprantama, yra ir didesnių nežinomųjų, tačiau šiam įkyram priekaištui turėjo būti padėtas taškas.

1. J. Bułhak. Lenkijos karininko namas. XX a. 4 deš.

1. J. Bułhak. Lenkijos karininko namai Vilniaus g. XX a. 4 deš.

Karininkų namas?

Mažai sakantis „Karininkų namo“ pavadinimas kėlė sumaištį, mat nedaug padėjo informacijos apie mane dominantį pastatą paieškoje. Be to „Karininkų namais“, o ir „Lenkijos karininko namais“ (Dom Oficera Polskiego), vadintas ir pastatas A. Mickevičiaus g. 13 (šiandien Gedimino pr.), stovėjęs šiandien laisvame plote priešais Centrinį knygyną (žr. 2 il.). Bet iš tiesų A. Mickevičiaus g. 13 buvo įsikūręs Garnizono (arba Karininkų) kazino (Kasyno Garnizonowe), skirtas įvairiems kariuomenės renginiams, parodoms ir t.t. Pirmasis kabliukas aptiktas tyrimo metu – ~1932 m. kavinės reklama. Ji skelbia, kad kavinė įsikūrusi priešais (vis-a-vis) Ožeškienės aikštę (šiandien V. Kudirkos aikštė) esančiuose Lenkijos karininko namuose. Tai negalėjo būti anksčiau minėtasis kazino, mat jame nebuvo įsikūrusios privačios kavinės, be to, pastatas negalėjo būti identifikuojamas kaip esantis priešais Ožeškienės aikštę. Geriausiu atveju Mickevičiaus gatvėje, priešais Jabłkowskių prekybos namus ar dar kaip nors. Taigi, pavadinimą jau žinome.

J. Bułhak. Garnizono kazino šiandieniniame Gedimino pr. 1944 m.

2. J. Bułhak. Šiandien nebeegzistuojantis Garnizono kazino pastatas A. Mickevičiaus g. 13. 1944 m. (Vilniaus vaizdų kaita – VVK)

Kontekstas

XX a. 3 deš. Lenkijoje pradėta jausti didelė gyvenamojo ploto kariuomenei stoka. Kalba eina ne apie kareivines, bet apie vadovaujančiojo personalo butus. Valsčiai neturėjo pajėgumų aprūpinti kariuomenės būstais, dėl to 1927 m. Lenkijos maršalo J. Piłsudskio, tuo metu ėjusio Lenkijos karo reikalų ministro pareigas, iniciatyva ir Lenkijos parlamentui pritarus, buvo sukurtas Lenkijos kariuomenės apgyvendinimo fondas. Pastarojo tikslas atitiko pavadinimą: rūpintis nekilnojamojo turto įsigijimu, gyvenamųjų namų projektavimu, statyba kariuomenės personalui ir jo apgyvendinimui su šeimomis. Vilniaus g. 9 (tarpukariu Ul. Wileńska 42), kartu su kelių kitose Vilniaus vietose panašiu laiku iškilusių daugiabučių paskirtis, buvo būtent tokia. Skirtumas tik toks, kad Vilniaus g. 9 – gerokai didesnis ir labiau reprezentacinis, skirtas aukštųjų karininkų apgyvendinimui. Likusieji skirti tiek karininkams, tiek puskarininkiams.

Iš pastarųjų reiktų paminėti šiandien išlikusius daugiabučius Rinktinės ir Kazliškių gatvėse: Rinktinės g. 33/1 (dvylikai šeimų), Kazliškių g. 15 ir Kazliškių g. 19 (sudvejinti, kiekvienas skirtas trisdešimt šešioms šeimoms) (žr. 3-5 il.). Šių projektų autoriai – Bruno Zborowski ir Aleksander Sygietyński iš Varšuvos. Pirmojo pavyzdžio projektas įgyvendintas keturiuose Lenkijos miestuose, antrojo – keturiolikoje. Pirmasis projektas (kuklesnės puošybos tačiau prie svarbesnėje, Derewnicka (šiandieninės Rinktinės) gatvėje), skirtas karininkams (žr. 3 il.), antrasis – puskarininkiams (žr. 4, 5 il.).

B. Zborowski, A. Sygietyński. 12 šeimų karininkų namo projektas. 1929 m.

3. B. Zborowski, A. Sygietyński. 12 šeimų karininkų namo projektas. 1929 m.

B. Zborowski, A. Sygietyński. 18 šeimų puskarininkių namo projektas. 1929 m.

4. B. Zborowski, A. Sygietyński. 18 šeimų puskarininkių namo projektas. 1929 m.

Puskarininkių namo statyba Vilniuje, šiandienėje Kazliškių g. 1929 m.

5. Sudvejinto puskarininkių namo statyba Vilniuje, šiandienėje Kazliškių g. 1929 m.

„Nauja statyba Vilniaus gatvėje“

1930 m. rudenį statybos Vilniaus ir šiandieninės Cicha (šiandien J. Lelevelio) gatvių sankryžoje virė. Jas vykdė minėtasis Kariuomenės apgyvendinimo fondas. Sankryžoje turėjo iškilti dviejų sparnų penkiaaukštis pastatas, suprojektuotas penkiasdešimčiai šeimų, daugumą turėjo sudaryti trijų kambarių butai. Pastato pirmame aukšte projektuotos patalpos parduotuvėms ir didelei kavinei.

Projekto autorius – kapitonas Władysław Polkowski, 3 deš. viduryje vadovavęs didelės karininkų kolonijos Varšuvoje – Żoliborz Oficerski (Karininkų Žolibožo) – statybos darbams.

Lenkijos karininko namai baigti 1931 m., o pirmosiomis kitų metų dienomis paskelbta ir didžiosios pirmojo aukšto salės, skirtos kavinei ar parduotuvei, nuoma. Akcentuoti visi moderniai statybai būdingi atributai: dujos, centrinis šildymas ir t.t. Tiesa, savo pavadinimą namas gavo tik į jį įsikėlus gyventojams. Naujasis statinys įrėmino Ožeškienės aikštę iš iki tol neužstatyto vakarinio jos šono. Carmečiu šioje teritorijoje buvęs maniežas, pokariu ketintas perdirbti į miesto, vėliau į „Baltojo kryžiaus“ kiną. Dėl statinio netinkamumo, buvo nuspręstą statyti atskirą kino teatro pastatą, šalia maniežo esančioje aikštėje, tačiau statybos, dėl pinigų stokos, nutrūko. Galiausiai, minėtasis Kariuomenės apgyvendinimo fondas, demontavęs ir maniežą, ir nebaigtą kino teatrą, pastatė naują pastatą.

Puošyba

[supsystic-gallery id=1 position=center]

Trys naujojo, modernaus Wilenska 42 timpanai, papuošti trimis reljefinėmis kompozicijomis, įamžinančiomis žirgą ir raitelį. Visi trys siužetai glaudžiai susiję su Vilniumi. Šiandieninės J. Lelevelio gatvės timpane – aiškus Vyčio motyvas. Žirgas judesyje, raitelis virš galvos dešine ranka iškėlęs kalaviją, kairėje – skydas. Tiesa, negalime įžiūrėti, kuo jis puoštas, nes vaizduojama tik vidinė jo pusė, tačiau gerai žinoma, kad Vyčio, Gediminaičių stulpų ar kita LDK simbolika tarpukario Vilniuje mėgta.

Vieno Vilniaus gatvės timpanų siužetas įamžina Šv. Jurgio kovą su slibinu. Tai svarbu, mat šis darbas yra visiškai tiesiai priešais Šv. Jurgio, vieno Lietuvos globėjų, bažnyčią, esančią kitoje Orzeszkowos (arba Ožeškienės, šiandien V. Kudirkos) aikštės pusėje (žr. 6 il.).

Šv. Jurgio reljefo orientacija Šv. Jurgio bažnyčios atžvilgiu

6. Šv. Jurgio reljefo orientacija Šv. Jurgio bažnyčios atžvilgiu

Kitame Vilniaus g. timpane įamžintas Pegasą pasikinkęs Belerofonas, graikų didvyris užmušęs Chimerą. Jis simbolizuoja drąsą, o skraidantis jo žirgas – nemirtingumą. Pegaso su raiteliu motyvas Vilniuje nenaujas. Kiek toliau Gedimino pr., šiandieninio Nacionalinio dramos teatro vietoje buvusio „Lutnios“ teatro emblemoje, sukurtoje Ferdinando Rusczyco, Pegasą pasikinkiusi Mūza, rankose neša fakelą ir, žinoma, liutnią (žr. 7 il.).

F. Ruszczyc. Mūza ant Pegaso. Teatro „Lutnia“ emblema. 1910. Nacionalinis muziejus Varšuvoje

7. F. Ruszczyc. Mūza ant Pegaso.
Teatro „Lutnia“ emblema. 1910.
(NMW)

Lenkijos karininko namai savo klasikiniais puošybos elementais, retkarčiais būdingais tarpukario Lenkijos moderniajai architektūrai, iš dalies atitiko ir stalininės, „prie klasikinio stiliaus grįžusios“ architektūros reikalavimus. Greičiausiai dėl to Namai išliko nepakitę iki mūsų dienų, bei klaidingai priskiriami pokario architektūrai. Šalia buvęs Garnizono kazino (lietuviškam pasakojimui geriau žinomas kaip Lietuvos Tarybos namas ) 1944 m. liepą sudegė, o likusios išorinės jo sienos po kelių metų nugriautos. Jo vietoje pastatytas Centrinis Vilniaus knygynas ir automobilių stovėjimo aikštelė.