Vilnius. Lukiškių aikštė. 1968 m.

svyturys_logo

Lietuvos SSR Valstybinis statybos reikalų komitetas ir Lietuvos SSR Architektų sąjunga 1967 m. vasarą paskelbė konkursą „Lenino aikštei išplanuoti, užstatyti bei sutvarkyti“. Jau tuomet suvokta, kad 1952 m. Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Vladislovo Mikučianio skubotas aikštės sutvarkymo projektas ir tipinis Lenino paminklas (aut. Nikolajus Tomskis) aikštės centre, nėra tinkamas valstybės (tegu socialistinės) sostinei. Diskusijoms apie Vilniaus Lukiškių aikštės sutvarkymą šiandien nesibaigiant, siūlau paskaityti 1968 m. „Švyturio“ žurnalo žurnalisto interviu su tuomečiu Architektų sąjungos pirmininku, palyginti šiandien ir tuomet siūlytus aikštės bei jos aplinkos sprendinius.

Atkreipkite dėmesį į Architektų sąjungos pirmininko Juozo Vaškevičiaus požiūrį į naujos ir senos architektūros dermę. Iš pirmo žvilgsnio ji gali pasirodyti gan drastiška, tačiau iš tikro ji nėra tolima nuo prieškariu lenkų paveldosaugininkų ir architektų idėjų, kurių kartojimui lietuvių architektams (dėl aiškių priežasčių) prireikė kelių dešimtmečių. Teksto kalba netaisyta.


Į „ŠVYTURIO“ KLAUSIMUS ATSAKO ARCHITEKTAS

VILNIUS, LENINO AIKŠTĖ

ŽURNALISTO T. VYTARO INTERVIU SU LIETUVOS TSR ARCHITEKTŲ SĄJUNGOS PIRMININKU J. VAŠKEVIČIUMI

Nuotraukų aprašai: Štai du konkurse geriausiai įvertinti Vilniaus Lenino aikštės projektai.
Kairėje matome aikštę, kokią ją įsivaizduoja vilniečio architekto Algimanto Nasvyčio vadovaujamas autorinis kolektyvas.
Dešinėje – kauniečio, architektūros mokslų daktaro Kazimiero Šešelgio kūrybinės grupės siūlomas projektas.
Abiejų maketų nuotraukos padarytos iš vieno taško, nuo dabartinės Sierakauskio gatvės pusės. Abiejuose projektuose vyriausybės rūmai numatomi beveik toje pačioje vietoje; mūsų nuotraukoje jie apibrėžti apskritimu.

„ŠVYTURYS“: Drauge Pirmininke, kai pernai vasarą išgirdome apie projekto Lenino aikštei 1 išplanuoti, užstatyti bei sutvarkyti konkursą, o šių metų pradžioje Dailės muziejuje 2 pamatėme penkis maketus, atvirai kalbant, buvome nustebinti. Kam šitaip skubėti? Greitai nenumatoma statyti nei Vyriausybės rūmų, nei kitų projektuose pažymėtų pastatų. Ilgainiui patys tobuliausi projektai gali pasenti morališkai. O atsakomybė – didelė! Daroma intervencija į pačią sostinės širdį, į labai gražią aikštę, kurios mums pavydi netgi pavyzdingiausiai tvarkomi Rytų ir Vakarų Europos miestai.

ARCHITEKTAS: Kodėl? Valstybinis statybos reikalų komitetas ir mūsų Architektų sąjunga konkursą organizavo ne šiaip sau. Atsiranda neatidėliotinų poreikių statydinti administracinius pastatus Vilniaus centre. Reikia patalpų miesto Vykdomajam komitetui, Plano komisijai, ministerijoms. Kur ir kokius rūmus statyti? Kad problemą galėtume sėkmingai išspręsti, pirmiausia turime įsivaizduoti, kaip atrodys Vilniaus, ne tik kaip sostinės, bet ir kaip visos respublikos reprezentacinis centras.
Šis konkursas – daugiau idėjų konkursas. Mes nesame užsibrėžę viską išspręsti nuo A iki Z.

„ŠVYTURYS“: Dailės muziejuje demonstruojami penkių autorinių kolektyvų darbai. Tai jau visi projektai?

Architektų sąjungos pirmininkas J. Vaškevičius

Architektų sąjungos pirmininkas J. Vaškevičius

ARCHITEKTAS: Taip.

„ŠVYTURYS“: Pirmąją premiją laimėjo A. Nasvyčio, R. Lajaus ir Č. Mazuro projektas, antroji premija atiteko K. Šešelgio, V. Palio ir A. Domerecko pasiūlymai. Įdomu būtų išgirsti Jūsų nuomonę apie šių architektų darbą.

ARCHITEKTAS: Pirmenybę teikiu A. Nasvyčio vadovaujamo kolektyvo darbui. Pastatų charakteriu, tūriais bei siluetais šis projektas labiau, negu kiti projektai, atitinka Vilniaus architektūrinėms tradicijoms.

„ŠVYTURYS“: Lenino aikštė – šalia upės. Neris tampa lyg ir kompozicinė Vilniaus ašis, jungianti miestą abipus upės. Palei Nerį, ypač jos dešiniajame krante, iškils nauji moderniški pastatai: daugiaaukštis viešbutis 3, universalinė parduotuvė 4, Revoliucijos muziejus 5, šiapus Neries – teatro rūmai 6.
Į pietus nuo Lenino aikštės – Tauro kalnas, šiek tiek apgadintas Profsąjungų rūmų, bet vis dėlto gražus. Ten iškils ir paminklas tarybinės liaudies žygdarbiams. Šalia Lenino aikštės – Lenino prospektas, kuris, matyt, ir ateityje nepraras savo reikšmės. Ar, Jūsų nuomone, A. Nasvyčio projektas vykusiai sujungia visą aplinką, įvairią architektūrą?

ARCHITEKTAS: Kiti projektai šia prasme ne tokie išradingi. Aikštė organiškai, funkcionaliai ir optiškai derinasi su visa aplinka.
Kas dar gero? Vyriausybės rūmų charakteris ir išorės vaizdas atitinka paskirčiai, gražiai derinasi su aikštės masteliu.

„ŠVYTURYS“: Žiūrint į maketą, susidaro įspūdis, kad mažėja žaliasis plotas, sakyčiau, jaukus žalias skveras pavirsta oficialoka reprezentacine vieta.

A. Nasvyčio Lenino aikštės rekonstrukcijos projektas. 1968 m. Nuotr. aut. K. Daugėla

A. Nasvyčio Lenino aikštės rekonstrukcijos projektas. 1968 m. Nuotr. aut. K. Daugėla

ARCHITEKTAS: Taip, traktavimas kelia diskusijas, įvairias asociacijas. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Norom nenorom mes būsim priversti keisti Lenino aikštės charakterį. Senoji aikštė nebepajėgia atlikti naujų funkcijų. Architektūra turi ne tik eiti kartu su nūdienos reikalavimais, bet ir juos pralenkti, ypač projektuojant tokius ilgaamžius ir tolesnės perspektyvos objektus.

„ŠVYTURYS“: Vilius auka. Miestas užkariaus Lazdynu, Viršuliškes. Gal verta kurti oficialią aikštę su Vyriausybės rūmais visiškai naujoje vietoje? Kam smeigti chirurgo peilį į sveiką, gražų kūną?

ARCHITEKTAS: Taip numato miesto generalinis planas.

„ŠVYTURYS“: Generalinis planas – ne šventas daiktas.

ARCHITEKTAS: Ne šventas. Reikalui esant, jis koreguojamas. Tačiau miesto centras lieka miesto centras. Abejoju, ar kur nors rasite tinkamesnę vietą sostinei reprezentuoti. Nenorėčiau sutikti su idėja kurti administracinį centrą naujoje vietoje. Susiklostė tam tikro tradicijos. Ši aikštė – mūsų iškilmių, demonstracijų vieta. Man atrodo, galima išsaugoti aikštės grožį ir išspręsti reprezentacinio centro problemą.
Antra vertus, projektuose per mažai atsižvelgta į šimtmečiais susiklosčiusį Vilniaus architektūros charakterį. Naujieji statiniai neturėtų alkūnėmis versti iki mūsų sukurtų vertingų pastatų. Reikia surasti kompromisą, pasiekti kompozicinę harmoniją. Apskritai vykusiame A. Nasvyčio projekte, man atrodo, nepriimtinas siūlomas užstatymas tos vietos, kur kadaise sumūrytas Lukiškių kalėjimas. Neverta statyti ir labai aukštų pastatų, nebūdingų Vilniui. Siūloma pastatų apminti sudaro milijoninio miesto įspūdį. Juk Vilniaus augimą mes stengiamės riboti. Gyventojų skaičius siek daugiausia pusę milijono. Todėl ir projekte turėtų jaustis ne didmiestis, o jauki mūsų Lietuvos sostinė.

„ŠVYTURYS“: Nauji pastatai jau dabar užgožia miestą. Kas bus ateityje? Ar mūsų architektai vykusiai išspręs senosios ir naujosios architektūros harmonijos problemą?

K. Šešelgio Lenino aikštės rekonstrukcijos projektas. 1968 m. Nuotr. aut. K. Daugėla

K. Šešelgio Lenino aikštės rekonstrukcijos projektas. 1968 m. Nuotr. aut. K. Daugėla

ARCHITEKTAS: Kaip gerą pavyzdį galima vertinti naujuosius Parodų paviljono rūmus 7 senamiestyje, prie Dailės muziejaus. Tegu ir ne šimtaprocentinis laimėjimas (pastate gal per daug plastikos), bet vis dėlto jie geriau įsirašė į senamiesčio namų draugiją, negu tie nauji pastatai, kurie formomis pamėgdžioja senuosius, o tūriu, proporcijomis pasidarė svetimkūniais Vilniaus architektūroje.

„ŠVYTURYS“: Užsimezgė pokalbis apie senosios ir naujosios architektūros santykius. Kokia Jūsų nuomonė?

ARCHITEKTAS: Esu šalininkas tokio principo: naujųjų pastatų formos visiškai neturi priminti senųjų; tegul jie būna moderniški, kuo labiau šiuolaikiniai, bet jų tūris, ritmas, plastika turi derinti su esamais statiniais. Toks harmoningas kontrastas dar labiau atskleis tiek senųjų, tiek naujųjų pastatų grožį, nesudarkys vieningų ansamblių.

„ŠVYTURYS“: Kaip Jūs vertinate A. Nasvyčio projektą nacionalinės architektūros aspektu? Ar, žiūrėdami į šį projektą, galime pamatyti mūsų originalios lietuviškos architektūros mokyklos, tiksliau, Vilniaus mokyklos bruožų; jeigu iš viso ne per drąsu kalbėti apie tokią mokyklą? Ar projekte Jūs daugiau matote svetimos (tegu ir pažangios) architektūros simptomų? Jeigu taip, nuliūstume. Rodos, japonai sako: „Kas seka iš paskos, tas niekada neis priekyje“.

ARCHITEKTAS: A. Nasvyčio grupės darbe galima rasti bruožų, būdingų ir mūsų sostinei. Gal reikėtų išskirti tik tą aukštų pastatų „krūvą“ Lukiškių kalėjimo vietoje, apie kurią jau kalbėjome.
Projekte jaučiamos giluminės perspektyvos, Tauro kalno ir Neries organiškas ryšys, mūsų tautos dvasiai būdingas santūrumas, architektūros tapybiškumas.
Žiūrint vilniečio akimis, silpnesnis K. Šešelgio kolektyvo darbas. Pastatų formų išsilenkimai ne tik nebūdingi mūsų sostinei, bet ir archaiški. Tai labiau tiktų Leningrado empirui, bet tik ne Vilniui. Vyriausybės bei kitų rūmų architektūrinis traktavimas menkina šį apskritai neblogą projektą. Aukščiu bei tūriu disharmonizuotų, užgožtų visą rajono ansamblį ir numatomas aukštas pastatas Tauro kalno papėdėje.

„ŠVYTURYS“: Taigi, K. Šešelgio projekte labiau jaučiama kitos dvasios invazija į aikštę, nors, apskritai, intervencinių įsikišimų čia mažiau, negu A. Nasvyčio pasiūlymuose.

ARCHITEKTAS: K. Šešelgio grupės projektas vilioja, jeigu taip galima išsireikšti, taikingumu. Autoriai mažiau griauna, labiau išsaugo aikštę. Visa tai – kelia projekto vertę.
Man atrodo, kad K. Šešelgis labiau vykusiai traktuoja ir Lenino prospektą, parinko priimtą vietą Vyriausybės rūmams.
Noriu būti optimistas: manau, mūsų Lenino aikštė taps Lietuvos sostinės pasididžiavimu.

  1. Lukiškių aikštei
  2. Šiandien – Vilniaus rotušė
  3. Kalbama apie viešbutį „Lietuva“
  4. Šiandien – CUP
  5. Šiandien – Nacionalinė dailės galerija
  6. Kalbama apie Operos ir baleto teatrą
  7. Šiandien – Šiuolaikinio meno centras