G. Grasegger, „Vilniaus liūtas“. 1917 m.

„Vilniaus liūtui“ – 100

Šiandien, 2017 m. gruodžio 6 d., „Vilniaus liūtui“ Vingyje sukanka 100 metų.

Praėjus dvejiems metams po Vilniaus prijungimo prie Kaizerinės Vokietijos ir Vilniaus didvyrių kapų (Heldenfriedhof) įkūrimo, 1917 m. gruodžio 6 d. Vingyje buvo iškilmingai atidengtas skulptoriaus prof. Georgo Graseggerio – „Vilniaus liūtas“ – Der Löwe von Wilna. Monumentas buvo skirtas tebevykstančiame Didžiajame kare kritusiems didvyriams pagerbti. Kaip tuomet rašyta, Vingio karių kapinės ir naujasis paminklas yra skirti visiems garbingai kritusiems didvyriams, „vokiečiams ir rusams“.

Vilniaus plano fragmentas. „Zakret“ – Vingis. XX a. 3 deš.

Vilniaus plano fragmentas. „Zakret“ – Vingis. XX a. 3 deš.

Pirmojo Pasaulinio karo metų vadovai po Vilnių rašė, kad miestiečiui kartais ateina toks laikas, kai jis jau nebepakelia žiemiško kalėjimo dusinančiose miesto sienose. Tuomet jo kelias veda tik į vakarus, link Vingio miško. Tolumoje pasilieka Didžioji Pohulianka su auksiniais Romanovų cerkvės kupolais, gatvė virsta vieškeliu, o namus pakeičia medinės bakūžės. Štai tuomet, prieš pat Vingio pušyną dešinėje atsiveria laukas, o jo tolyje pradeda dėliotis kapų eilės. „Ehrenfriedhof für deutsche und russische Krieger“ skelbia užrašas ant medinių kapinių vartų – „Vokiečių ir rusų karių kapai“. Būtent šią, nuo XVIII a. laidojimui skirtą vietą, pasirinko ir Vokietijos kariuomenės Vilniaus komendantūra ir X armijos užnugario inspekcija, 1915 m. lapkričio mėnesį čia įsteigusios karių kapines. Čia guli žmonės taikęsi viens į kitą, bet pakirsti tos pačios lemties.

Įkūrus kapines, jų centre buvo pastatytas medinis kryžius, papuoštas užrašu iš Pirmojo laiško korintiečiams – „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?“ (Der Tod ist verschlungen in den Sieg). Toks kryžius, žinoma, buvo per kuklus ir 1917 m. kapinės iškilmingai papildytos naujuoju, smiltainio monumentu. Papildytos, mat kryžius stovėjęs dauboje, arčiau kapinių vartų, o „Miegantis liūtas“ įkurdintas arčiau Neries, aukščiausioje kapinių vietoje.

G. Gresegger, Vilniaus liūtas, 1917 m.

Georg Grasegger, „Vilniaus liūtas“, 1917 m.

Kaip atrodė naujasis monumentas?

Ramybe, jėga ir paprastumu alsuojantis paminklas, rymojo ant karių rankomis tašytų granito akmenų postamento. Šie akmenys formavo cokolį, pereinantį į du sarkofagus, papuoštus lotynišku ir ortodoksišku kryžiais. Šoniniai sarkofagai rėmė virš jų kylantį centrinį, ant kurio gulėjo užmigęs liūtas. Centrinį sarkofagą puošė užrašai, priekyje – DEN HELDEN DES WELTKRIEGES („Pasaulinio karo didvyriams“), gale – WAS DIE KINDER ERBEN SOLLEN IST DER VATER HELDESINN („Vaikai turi atminti tėvų didvyriškumą“). Virš šio antrojo – vokiečių kario galva su plieno šalmu, žyminti, kad būtent vokiečiai pastatė šį paminklą.

„Vilniaus liūto“ atidengimo iškilmės Vingyje, 1917 m. gruodžio 6 d.

Laidotuvių procesija Vingio karių kapinėse, 1917–1918 m.

1917 m. ramų gruodžio 6 d. rytą centriniame kapinių take išsirikiavo garbės sargyba, į dešinę nuo jo – orkestras. Postamento aikštelę apsupo užnugario kariai ir vietos valdžios atstovai, paminklo papėdėje sustojo karininkija ir visų tikybų kariuomenės dvasininkai, šalia jų – Lietuvos Tarybos nariai ir Vilniaus dvasiniai vadovai. Lenkų atstovai iškilmėse nedalyvavo.

Trumpas iškilmes pradėjo orkestras, užgrojęs nyderlandiška padėkos giesme „Wir treten zum beten“ (Mes susirinkimo draugėn prašyti Dievo palaimos…“), o susirinkusieji prisidėjo savo balsais. Šios giesmės autorius – olandų poetas Adrianas Valerius, išspausdinęs ją 1626 m. Tai XVI a. olandų išsivadavimui iš ispanų priespaudos skirta giesmė, pritaikyta olandų liaudies melodijai, net ir šiandien iškilmingai skambanti pasaulyje.

Po šio kūrinio žodį tarė užnugario inspektorius, generolas leitenantas Rogalla von Biebersteinas. Trumpoje kalboje jis pastebėjo, kad šis monumentas – tai garbingas apdovanojimas čia besilsintiems ir didvyriškumo priminimas gyviesiems. Priminimas, kad kruviniausias istorijoje karas vis dar tęsiasi.

Po iškilmingos kalbos Vilniaus karių-dainininkų draugija (Militär-Sängervereinigung Wilna) užgiedojo dvi giesmes – vokiečių reformatų teologo Johanno Peterio Langes Wie sie so sanft ruh’n („Kaip jūs ramiai ilsitės“), bei vokiečių poeto Theodoro Körnerio 1813 m. Vater, ich rufe dich („Tėve, tavęs šaukiuosi),

Skambant šioms giesmės, prie naujojo paminklo sudėti vainikai.

Oficialioji iškilmių dalis baigėsi giedant „Ich hatt’ einen Kameraden“ („Aš turiu bendražygį“)(žodžiai – Ludwigo Uhlando, 1809 m. muzika – Friedricho Silchero, 1825 m.), susirinkę apžiūrėjo naująjį monumentą ir pamažu išsiskirstė.

„Didvyriški veiksmai reikalauja didvyriškų pagarbos formų“, taip rašė apie šį kūrinį amžininkai. Deja, 1948 m. bolševikai kapines sunaikino, o „Vilniaus liūtą“, kaip paaiškėjo po 2000–2001 m. archeologinių tyrimų, užkasė netoliese, arčiau Neries. Prastos būklės miegantis Vilniaus liūtas, šiandien stovi surinktas atradimo vietoje, su pažadu grąžinti į senąją. Šalia sudėti išlikę granitiniai įrašai, kario galva ir vienas kryžių. Lai bus jis viltimi, kad dar šimtmetį „Vilniaus liūtas“ ilsėsis ramybėje.