Amerikietė atranda Vilnių

1934 metų Vilnius amerikiečių atradėjos Louise Arner Boyd akimis.

Louise Arner Boyd, 1928 m.

Louise Arner Boyd – pirmoji moteris 1955 m. perskridusi Šiaurės ašigalį, pirmoji amerikietė apdovanota Šv. Olafo ordinu už norvegų keliautojo R. Amundseno palaikų paiešką trečiajame XX a. dešimtmetyje, pirmoji moteris išrinkta į Amerikos geografijos draugijos tarybą 1960-aisiais. Tačiau apie ją aš nieko nežinočiau, jei ne kelios saulėtos 1934 m. rugsėjo dienos, kai L. A. Boyd lankėsi Vilniuje ir po šio vizito paliko mums keliasdešimt prieškario Vilniaus gyvenimo fotografijų.

1934 m. rugpjūtį ponią Boyd išrinkus JAV atstove į Varšuvoje vykusį Tarptautinį geografijos sąjungos kongresą, šiai Amerikos šiaurės tyrinėtojai ir atradėjai atsiranda galimybė leistis į trijų mėnesių tiriamąją ekspediciją po Lenkiją ir atstovauti JAV vyriausybę. Kelionės tikslas – fiksuoti tuometės Lenkijos regionus, gyventojus ir jų kasdienę buitį. Jau vėliau, 1937 m. pusšimtis geriausių ponios Boyd fotoaparatu atliktų vaizdų sugulė JAV Geografijos draugijos išleistoje knygoje „Polish Countysides“ („Lenkijos kraštovaizdžiai“). Tarp gausybės Lenkijos gyvenimo akimirkų, įtraukta ir dvylika Vilniaus fotografijų. JAV Geografijos draugijos ir Viskonsino-Milvokio universiteto bibliotekos (American Geographical Society Library, University of Wisconsin-Milwaukee Libraries) neseniai suskaitmenino šios Louise Arner Boyd nuotraukas ir jomis pasidalino. Kartu su jomis – dar įdomesniais, „nepavykusiais“ ir į knygą neįėjusiais kadrais. Šitaip mums tapo prieinama 33 vaizdų – poros idiliškų saulėto Vilniaus dienų – kronika.

Prieš tai aplankiusi didžiąją tuometėsė Lenkijos dalį, kartu su trylika solidžių Europos ir Amerikos geografų, rugsėjo 3 d. vakare ponia Boyd išlipo Vilniaus geležinkelio stotyje. Ją, sužavėtą sutikimu Gardine, pasitiko ir visos viešnagės Vilniuje metu lydėjo plataus išsilavinimo asmenybė, teatralas prof. Mieczysławas Limanowskis, be kita ko buvęs ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto Geografijos katedros vedėju. Ponia Boyd apsigyveno Žorže, prabangiausiame tuo metu St. Georges viešbutyje, A. Mickevičiaus g. 20. Šiandien jį rastume adresu Gedimino pr. 30, tačiau buvusią viešbučio prabangą primintų tik fasadas ir drakoną nugalinti Šv. Jurgio figūra ant stogo. Artimiausias dvi dienas ponia Boyd, lydima kolegų ir prof. M. Limanowskio, paskirs Vilniaus ir jo apylinkių atradimui. Tačiau įdomiausi jai ne Vilniaus architektūros perlai, o vilniečių kasdienybė. Čia ir slypės atliktų fotografijų unikalumas – keleivių laukiančiame vežike, pieno išvežiotojo darbo akimirkoje, turgaus prekeivio žvilgsnyje. Šie kadrai leis pažvelgti į prieškario Vilnių kultūros antropologo akimis, vertinančiomis dažnai nepastebimas, kasdieniškas, dėl to unikalias, miesto gyvenimo akimirkas. Tikėtina, kad autorė atliko daugiau kadrų, nei saugoma JAV Geografijos draugijoje. Juose neabejotinai rastume ir Vilniaus architektūros paminklus, tačiau draugijai ir būsimajam leidiniui žymiai svarbesni vietos gyventojų papročiai, įpročiai ir būdas.

Saulėtą rugsėjo 4 d. rytą svečiai pasitiko antradieniniame Vilniaus turguje, Lukiškių aikštėje. Pirmajam savo Vilniaus serijos kadrui papuošti ponia Boyd pasirinko Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčią (1 il.). Tačiau nuotraukos aprašas patvirtina, kad svarbiausia jai – turgaus gyvenimas, pintinių ir puodų gausi Lukiškių (naujojo turgaus) aikštė bei pavalkais ir lanku kinkytas arklys. Tuoj po to, pralenkdama obuolių pilnas pintines, ponia Boyd artėja link grybų ir paveikslų pardavėjų (2 il.). Čia ją pasitinka įdegę skarotų prekybininkių veidai (3, 4 il.). Vienos jų tauškia tarpusavy, kitos – aptarnauja susidomėjusias pirkėjas. Tolumoje, ant medinių turgaus pašiūrių kabančius paveikslus apžiūrinėja kepurėtas praeivis (5. il). „Jėzaus Kristaus malda Alyvų kalne“, kabantis garbingiausioje vietoje – ne jam, žymiai įdomesni idiliški gamtovaizdžiai.

Ponios Boyd objektyvas toliau ieško įdomių turgaus kadrų. Jis užkliūva už sustatytų vežimų (6, 7 il.). Viename – galvą parėmusi kopūstų pardavėja, kitame – jaunos šeimos parduodami vaikiški arkliukai.

Iš čia Vilniaus svečiai nuskuba ant Pilies kalno. Per vešlią Pilies kalno žalumą pavyksta atlikti tik porą kadrų. Šeškinės kalvų ir Neries Vingio įrėmintos Šnipiškės (8 il.). Ryškiausiu objektu čia tampa miesto elektrinė, su „Elektros“ skulptūra puoštu bokšteliu ir aukštu, išraiškingu kaminu. Neries vingį iki pat Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios atkartoja Žvejų gatvė, po ja – pralaidos sieliams. Fotografė pasisuka kairiau. Spragteli kitoje properšoje (9 il.). Šeškinės kalvų ir miesto stogų fone ryškiausi Šv. Pilypas ir Jokūbas bei Šv. Rapolas. Tiesa, nuo Pilies bokšto vaizdas būtų buvęs daug geresnis, tačiau prieš penkmetį nugriovus medinę jį slėgusią optinio telegrafo būdą, bokštas buvo uždarytas lankymui ir laukė artėjančio remonto.

Pusė pirmos popiet, ponios Boyd ir jos kolegų laukė priėmimas pas Stepono Batoro universiteto rektorių Witoldą Staniewiczių. Po sutikimo Universiteto Kolonų salėje ir pietų, pasivaikščiojimas mieste pratęstas. Didžiąja ir Aušros Vartų gatve keliautojai pasiekė Šv. Dvasios vienuolyną (10 il.). Čia ponia Boyd atliko vienintelius jos bendrakeleivius fiksuojančius kadrus. Kas jie – nenustatysime, tačiau iš spaudos žinome, kad be ponios Boyd į Vilnių atvyko trys vokiečiai, katalonas, bulgaras, amerikietis ir šeši prancūzai. Kartu su prof. Limanowskiu svečius lydėjo ir jo asistentė ponia Rewieńska. Gal tai ji gėlėta suknele ir balta skrybėlaite? (11 il.) Draugišką kolegų pokalbį po apsilankymo Šv. Dvasios cerkvėje nupaveikslavusi ponia Boyd, beveik atkartojo Vilniaus fotografikos (taip, fotografikos) meistro Jano Bułhako kadrą. Jame – link vienuolyno vartų besileidžianti jaunų liepų alėja, perauganti į Šv. Trejybės cerkvę, kurios gležnus, barokinius bokštelius iškilmingai karūnuoja centrinis kupolas. Kas patikėtų, kad šis, šiandien nebeegzistuojantis papuošimas – medinis?!

Dienos kelionę užbaigė pasivaikščiojimas netoli geležinkelio stoties. Geležinkelio gatvėje svečiais susidomi vienas šalia kito sustoję vežikai, savo dorožkose laukiantys pavakario keleivių (12, 13 il.). Aplink – praeiviai ir kvailiojantys vaikai. Ši vieta šiandien – visiškai pasikeitusi, tačiau gatvės grindiniu nubėgantys siauruko bėgiai leidžia atsargiai nuspėti fotografavimo vietą.

Kita dieną ponia Boyd nusprendė pradėti anksti. Septintą ryte išėjusi iš Žoržo ji ima fiksuoti bundantį Vilnių. Į pirmus kadrus papuola viešbučio darbuotojas žarna laistantis gatvę (14, 15 il.). Išvykstančio viešbučio svečio laukia vežikas. Pavieniai praeiviai. Apie viešbutį ir prabangų jo restoraną byloja kolonomis paremtas portikas ir per medžių šakas sunkiai įžiūrima iškaba – „RESTAURACJA St. GEORGES“. Langinės uždarytos, restoranas dar miega. Gatvės grindiniu ristele nukaukši dvikinkė, panašu, kareivio vadeliojama brička (16 min). Victoria – taip anglosaksiška tradicija ją pavadina Ponia Boyd. Važnyčiotojas akimis palydi prasilenkiantį amerikietišką sedaną – vilnietiškas taksi. Įkandin jam, miegančių parduotuvių fone, skuba kita vilnietiško taksi rūšis – dvikinkė dorožka (17 il.). Vežikas kalbina savo ankstyvą keleivę. Susikalba lengvai, mat palyginti su mediniais vežimų ratais, pripučiamos dorožkos padangos žymiai tyliau rieda „kačių kaktomis“ – akmeniniu Vilniaus grindiniu.

Atradėja toliau lėtai žingsniuoja link Katedros. Įsivaizduokite, esate Gedimino prospekte, Jums už nugaros – senasis „Vaikų pasaulis“, prieš akis, kitapus prospekto – centrinis knygynas. Ponia Boyd šią vietą matė kiek kitokią. Centrinio knygyno vietoje, tik arčiau gatvės, stovi Lietuvos Tarybos namas. Čia Taryba persikėlė po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16-ąją. 1934-aisiais čia buvo įsikūrusi Lenkijos karininkų ramovė. Pro ją, link Lukiškių turgaus, lėtai nurieda pienininko vežimas (18 il.). PLIHAL, skelbia užrašas ant namo Mickevičiaus g. 15 – didelė lodziečio Leono Plihalio akcinės bendrovės, prekiavusios rūbais ir audiniais parduotuvė. Jos langinės taip pat kol kas uždarytos. Šiandien čia – greito maisto restoranas. Ponia Boyd pasisuka. Pro centrinį karininkų ramovės įėjimą vyras prastumia pintinėmis užkrautą vežimą (19 il.).

Pusė aštuonių. Pro šalį kaukši pašto siuntų vežimas (20 il.). Kiemsargiai žarnomis laisto dulkėtą gatvę ir nužiūrinėja skrybėlaitėmis pasidabinusias praeives, kažkas domisi spaudos kiosko pasiūla (21 il.). Mickevičiaus ir Vilniaus sankryžoje vežikas kalbina merginą pavežėti (22 il.). Juos aplenkia maišų prikrautas vežimas (23 il.). Priešingai nei ponia Boyd, važnyčiotojai nepastebi kaip bunda Vilnius.

Vilniaus ir Mickevičiaus gatvių sankryža, kurios judriu gyvenimu grožėjosi ponia Boyd, buvo viena svarbiausių moderniojo Vilniaus kryžkelių. Savo judrumu ji neprilygo Vokiečių gatvės prekybiniam šurmuliui, tačiau artimiausiais metais privalėjo išvilioti prekybą iš siaurų senamiesčio gatvelių į plačias Naujamiesčio arterijas. Judrus žydų gyvenamas senamiestis poniai Boyd neabejotinai būtų suteikęs profesinio pasitenkinimo, tačiau vėl ją susitinkame tik ant Vilniaus bastėjos. Vilniaus gynybinės sienos pasididžiavimas poniai Boyd, tikėtina, tebuvo didelis apžvalgai patogus kalnas. Vargu ar ji žinojo, kad po jos kojomis, požemiuose, miega mitinė žmones grobianti pabaisa – Vilniaus baziliskas. Tik drąsiausiam pavyksta jį nugalėti.

Pro tankius krūmus Ponia Boyd prasibrauna iki čia stovėjusių medinukų. Tolumoje, iš vienos pusės – Šv. Dvasios cerkvės bokštai (24, 25 il.), iš kitos – Šv. Kazimieras (26, 27 il.), Bokšto gatvė (28 il.), Safjanikai (Tymas), visas Senamiestis ir Užupis (29 il.).

Bet ne tik miestas fotografei rūpi, bet ir kalvoti, ledynus menantys jo rėmai. Galiausiai ponia Boyd keliauja Vingio link ir nuo Medicinos fakulteto skardžio užfiksuoja paskutines panoramas(30, 31 il.). Vienoje jų – vaizdas į nešvariausią Vilniaus pramonės širdį, Lukiškes. Kaminai, dūmai, senos odos perdirbimo įmonės, lentpjūvės. Visa tai, ką seniai siekta iškelti kažkur tolyn į Panerius. Tai pavyko tik po karo.

Asmeninę kolekciją neabejotinai papildžiusi ne vienu vilnietišku kadru, kitą rytą, atlikusi jai paskirtą užduotį ponia Boyd išvyko į Trakus. Vėliau jos dar laukė baltarusiški ir ukrainietiški Lenkijos regionai. O vilnietiškų jos fotografijų – aštuoniasdešimt penkių metų laukimas, kol jas išvysime mes, šiandienos vilniečiai.