„Lietuvos spaudos fotografija 2009“. Papildyta
Belandžiodamas kompiutery atradau nenaują, skenuotą medžiagą iš leidinio „Lietuvos spaudos fotografija 2009“. Pats laikas pasidalinti. Juo labiau žinau, kad daugeliui šie vaizdai tikrai įdomūs. Visos nuotraukos susijusios su Vilniaus krašto perėjimu Lietuvai 1939 m. spalį. Galima būtų paderinti su šia data, bet šį kartą tebūnie tai Kalėdinė dovana.
Pradžioje svarsčiau pateikti nuotraukas tokia seka, kokia jos pateikiamos leidinyje, bet po to pagalvojau, kad sugrupuosiu jas pagal vaizduojamus įvykius, vietas ir pagal leidinyje pateikiamą datavimą.
1939 m. spalio 28
Kaip visi puikiai žinome, kad 1939 m. spalio 10 d. susitarimu Lietuva iš Sovietų Sąjungos gavo Vilniaus kraštą. Prireikė 18 dienų žygiui į Vilnių pasiruošti. Ir štai akimirkos, kurios man asmeniškai nebuvo matytos (neskaitant to, kad radau jas jau prieš pora metų).
Nuotraukų autoriai – profesorius Steponas Kolupaila ir Lietuvos karo aviacijos štabo fotolaboratorijos vedėjas kapitonas Mečys Brazaitis. Beje, abu Lietuvoje žymūs savo spalvotąja fotografija.
Nuotraukų aprašai pateikiami taip, kaip radau juos leidinyje. Išskyrus vienos, kurios nepasižymėjau. Taigi, aprašai ir vaizduojami objektai nebūtinai atitinka mano nuomonę ir mano galva jie ne visada nusako įdomiausius nuotraukų aspektus. Visa tai bus pakomentuota.
1. S. Kolupaila. Pirmasis traukinys iš Kauno pakeliui į Vilnių. 1939 10 28
1 nuotrauka. Pirmasis traukinys per devyniolika metų iš Kauno į Vilnių.
2. S. Kolupaila. Traukinys stovi prie buvusios administracinės linijos ties Lazdėnais. 1939 10 28
2 nuotrauka. Lazdėnų geležinkelio stotis (šiandienos nuotrauką rasite ČIA). Per Lazdėnus anuomet ėjusi ir tuometinė demarkacinė linija, kuri apraše pavadinta administracine. Du įdomų dalykai: 1) įdomu iš kur atsirado šio miestelio pavadinimo lietuviška forma. Mat žodis „Zawiasy“ lenkiškai reiškia „Vyriai“ („zoviesai“, kaip pasakytų mano senelis); 2) nuotraukoje matomas labai įdomus automobilis. Važiuojantis bėgiais. Atkreipkite dėmesį.
3. S. Kolupaila. Lentvario geležinkelio stoties peronas. 1939 10 28
4. S. Kolupaila. Lentvario gyventojai prie pirmo traukinio iš Lietuvos. 1939 10 28
5. S. Kolupaila. Kariai vaišina Lentvario vaikus prie lauko virtuvės. 1939 10 28
6. S. Kolupaila. Lietuvos karininkai su Lentvario vaikais. 1939 10 28
3-6 nuotraukos. Lentvaris. Jau buvusi Lenkijos teritorija. Pirmas sustojimas ir susitikimas su vietos gyventojais.
7. S. Kolupaila. Prie Panerių tunelio. Pirmasis traukinys iš Kauno laukia leidimo įvažiuoti į Vilniaus geležinkelio stotį. 1939 10 28
8. S. Kolupaila. Prie Panerių tunelio. Pirmasis traukinys iš Kauno laukia leidimo įvažiuoti į Vilniaus geležinkelio stotį. 1939 10 28
9. S. Kolupaila. Į Vilnių! Traukinys įvažiuoja į Panerių tunelį. 1939 10 28
7-9 nuotraukos. Jeigu nuotraukų aprašas neklaidina, tuomet čia sužinome labai įdomų faktą apie Panerių tunelį. Tai vieta, kurioje buvo suteikiamas leidimas traukiniams įvažiuoti į Vilniaus geležinkelio stotį. Prisipažinsiu, atradimas man. Tiesa, į šio tunelio istoriją specialiai nesu gilinęsis.
10. S. Kolupaila. Pirmasis traukinys iš Kauno Vilniaus traukinių stotyje. 1939 10 28
10 nuotrauka. Vienintelė nuotrauka, kurios originalaus aprašo nepasižymėjau. Jį sukūriau pats. Taip pat tiksliai nežinau, kas jos autorius. Spėju, kad tai Steponas Kolupaila. Dėl to, kad visos nuotraukos su pirmuoju traukiniu iš Kauno yra jo ir dėl kadro kraštinių. Data taip pat tikėtina.
1939 m. spalio 29
11. M. Brazaitis. Vilniečiai sutinka įžygiuojančius Lietuvos karius prie Žaliojo tilto. 1939 10 28
Nors ši nuotrauka keistai datuota spalio 28 d., perkėliau ją jau į spalio 29-osios skyrelį. Įdomus nuotraukos rakursas nuo Žaliojo tilto. Paveiksluota tuoj nusileidus Šnipiškių gatve, sankryžoje su ir Kalvarijų. Tolumoje, kairėje stebuklingosios Jėzaus statulėlės Šnipiškių koplyčia, sunaikinta sovietmečiu. Beje, klausimų kelia nuotraukos aprašas. Įdomu, kiek iš tiesų čia vilniečių?
12. M. Brazaitis. Lietuvos kariuomenės paradas A. Mickeviaus g. (dabar Gedimino pr.). 1939 10 29
13. M. Brazaitis. Lietuvos kariuomenės lengvieji tankai „Vickers Carden Loyd“ Vilniaus senamiestyje. 1939 10 29
Gerai žinoma nuotrauka. Pilies gatve link Katedros važiuojantys Lietuvos kariuomenės tankai. Nuotrauka man įdomi įžymiąja „bomba“, matoma kairėje. Apie ją rašiau ČIA ir ČIA. O šiandienos nuotrauka svarbi tuo, kad joje įžiūrima ir viską patvirtinantis užrašas – LOPP (lenk. „Liga Obrony Powietrznej i Przeciwgazowej“) (nuotrauka apačioje).
14. Organizacijos „Liga Obrony Powietrznej i Przeciwgazowej“ stendas Vilniuje.
15. S. Kolupaila. Gedimino pilies bokštas prieš Lietuvos vėliavos pakėlimo ceremoniją. 1939 10 29
15 nuotrauka. Pilies bokštas prieš vėliavos pakėlimo ceremonija. Lenkų paveldosaugininkų ir architektų kūrinys – Gedimino bokštas. Toks, kokį mes jį šiandien laikome Vilniaus simboliu. Bokštas iš senųjų piešinių žinomas buvus keturaukščiu, bet greičiausiai dėl kalno „sveikatos“ suprojektuoti ir pastatyti trys aukštai. Apie ketvirtą aukštą liudiją duota pradžia jam ir apatinės ten turėjusių būti langų nišų dalys. Įdomu tai, kad aš vaikystėje maniau (žinau, daugelis ir šiandien mano), kad tai yra įprastas, komiksuose matomas, dantytas bokšto užbaigimas : )
16. S. Kolupaila. Trys kryžiai. 1939 10 29
17. S. Kolupaila. Vilniaus panorama. 1939 10 29
16-17 kadrai. Įdomūs tuo, kad puikiai matosi, medžiais ir krūmais neapaugę šių kalvų šlaitai. Žymiai geriau atrodo. Dažnai susimąstau, kodėl Vilnius vadinamas (tiesa, gal tik pačių vilniečių) „žaliausia sostine Europoje“. Turbūt todėl, kad bet kokiems menkaverčiams krūmokšniams leidžiama augti bet kur ir bet kaip. O vėliau, tiems krūmokšniams įgavus storio, kalbama apie kažkokius jaunuolynus, kurių pjauti jau nevalia. Pasamprotavimai su savimi.
Vėliavos pakėlimo ceremonija
Svarbiausias 1939 m. spalio 29-os dienos įvykis. Lietuvos vėliavos pakėlimas Gedimino pilies bokšte.
18. S. Kolupaila. Karys garbės sargyboje ant Gedimino kalno. 1939 10 29
19. S. Kolupaila. Trimitininkas skelbia Lietuvos vėliavos pakėlimo iškilmių pradžią. 1939 10 29
20. S. Kolupaila. Gedimino kalno bokšte keliama Lietuvos vėliava. 1939 10 29
20 nuotrauka. Užfiksuota pati vėliavos kėlimo ceremonijos kulminacija. Verta pastebėti, kad tarpukariu dažnai buvo naudojama visai kitų proporcijų Trispalvė, nei šiandien. Šiuo atveju ji taip pat gerokai ilgesnė už mums šiandien įprastą.
21. S. Kolupaila. Katedros aikštė Lietuvos vėliavos pakėlimo ceremonijos metu. 1939 10 29
22. S. Kolupaila. Vilniaus vaizdas nuo Gedimino kalno bokšto per Lietuvos vėliavos pakėlimo iškilmes. 1939 10 29
23. S. Kolupaila. Pakėlus vėliavą kariai žygiuoja pro Katedros varpinę į A. Mickevičiaus gatvę. 1939 10 29
23 nuotrauka. Ceremonijos epilogas.
24. S. Kolupaila. Gedimino kalno papėdėje. Netrukus pilies bokšte pakils Lietuvos vėliava. 1939 10 29
24 nuotrauka. Šis kadras, mano nuomone, yra pats įdomiausias. Jos aprašas yra visiškai nekaltas ir nelabai įdomus, bet štai vaizdas savy turi labai daug. Jame užfiksuota grupelė studentų plėšiančių lenkiškus plakatus nuo skelbimų stulpo Veršyne (vakarinė Sereikiškių parko dalis, šalia Žemutinės pilies) ir juos deginančių (25 nuotrauka). Skelbimų likučiai lenkų kalba skelbia „RYSZARD [A]UBER / […]nia Miłosne“. Žodžiu, kažkas apie gražius jausmus ir meilę. Nenustebčiau, kad tai yra pirmasis Vilniaus (at?)lietuvinimo aktas ir tikrai manau, kad vėliava jau plevėsuoja. Priešingai negu skelbia originalus nuotraukos aprašas. PAPILDYTA. Beje, šiandien žinau Vilniuje egzistuojant tokį tarpukario skelbimų „stulpą“ Radvilaitės ir Maironio g. kampe (26 nuotrauka).
25. Lenkiškų plakatų deginimas Veršyne. 1939 10 29
26. Lenkiškas skelbimų „stulpas“ Vilniuje. 2012 06 06
27. S. Kolupaila. Miestiečiai buriuojasi prie ką tik atidarytos akcinės bendrovės „Maistas“ parduotuvės. 1939 m. lapkritis
Kaip ir dar vienas kadras. O kodėl nuotraukos nepavadinus „Miestiečiai buriuojasi prie ką tik uždarytos parduotuvės „Mėsą ir rūkyti gaminiai“? : )
28. M. Brazaitis. Vilniaus krašto vaikai. 1939 10 28
Vietiniai lenkučiai su konfederatkėm sėdi ir juokias..: )
Turniškės
Atėjo laikas įdėti ir pačias įdomiausias nuotraukas, iliustruojančias bene paslaptingiausią Vilniaus tarpukario objektą – Turniškių hidroelektrinę. O tiksliau, jos pačią pradžią.
29. S. Kolupailos. Statomos Turniškių hidroelektrinės administracija su atvykusiais perimti statybos Lietuvos atstovais. 1939 10 28
29 nuotrauka. Gerai gan žinomas. Bet šiuo atveju jis kiek geresnės kokybės. Ant administracinio pastato užrašas lenkų kalba skelbia: „Valstybinė vandens užtvankos ant Neries upės Turniškėse statybos valdyba“. Na o toliau patys įspūdingiausi kadrai.
30. S. Kolupaila. Statomos Turniškių hidroelektrinės vaizdas. Būsimos užtvankos vieta. 1939 m. gruodis
30 nuotrauka. Delegacija, kurios sudėtyje yra ir Lietuvos kariuomenės karininkai, kalbasi ir stebi Turniškių hidroelektrinės statybvietė nuo kairiojo upės kranto. Šiandien tai krūmais ir jaunais medžiais apaugusi vieta. Pirmame plane matomi siauri bėgiai, skirti vagonėliams su žemėmis vežti. Paverstų vagonėlių fragmentai matomi kadro apačioje. Toliau, antrame plane, matomas per upę ėjęs laikinas tiltas su siaurojo geležinkelio bėgiais. Dešiniajame krante – elektrinės statybų gamybiniai statiniais.
31. S. Kolupaila. Statomos Turniškių hidroelektrinės vaizdas. Būsimos užtvankos vieta. 1939 m. gruodis
31 nuotrauka. Puikiai matomi siaurojo geležinkelio bėgiai einantys laikinuoju tiltu per Nerį. Paveiksluota iš kairiojo upės kranto.Dešiniajame krante – stabtelėję užtvankos statybų darbai. Matomi polių kalimo įrengimai (trikojo pavidalo konstrukcijos), upės vaga atitverta pailga konstrukcija, greičiausiai, elektrinės pagrindinio korpuso statyboms. Šiandien šios pailgos konstrukcijos vietoje – sala.
32. S. Kolupaila. Turniškių hidroelektrinės statyba. 1939 m. lapkritis
32 nuotrauka. Turniškių hidroelektrinės statybvietė. Dešinysis Neries krantas. Fotografuota nuo laikinojo tilto. Darbų įkarštis. Matomi polių kalimo, kasimo ir žemių vežimo darbai. Viskas vykdoma rankomis ir arkliais. Tolumoje, dešinėje greičiausiai matomas senasis Turniškių kaimas, dešiniajame Neries krante (33 paveikslėlis). Po karo šis pavadinimas numigravo į kairįjį Neries krantą.
33. Turniškės. 1933 m. žemėlapio fragmentas
34. S. Kolupaila. Turniškės. 1939 m. lapkritis
34 nuotrauka. Turniškių hidroelektrinės statybos vadovų, inžinierių gyvenamieji namai kairiajame Neries krante. Šiandien tai aukščiausių valstybės vadovų rezidencijos (35 nuotraukoje tie patys namai iš oro šiandien). Vietovės pavadinimas persikėlė per upę laikinuoju tiltu.
35. Turniškės šiandien
Štai tokia Kalėdinė dovana mano skaitytojams.
Nelabai tas Vilnius ir pasikeitė :)
Jei įdėmiai žiūrėti kiekvieną nuotrauką – rasi bent po vietą objektą, kuris pasikeitė arba prapuolė : )
Labai geras straipsniukas, ačiū! O kaip ir kuo baigėsi elektrinės statybos? APK? Jokių reljefo pėdsakų apart takelio dabartinių Turniškių pusėje nesimato.
Taip, statybos baigėsi po iškart po karo. Pirmoji sovietinė okupacija dar ketino elektrinę statyti, antroji – nebe.
Reljefo pėdsakus asmeniškai Tamstai parodysiu ; )
Kept gali tylėt pusmetį, bet kai jau parašo, tai parašo. :) Puiku!!! :)
„Jame užfiksuota grupelė studentų plėšiančių lenkiškus plakatus nuo skelbimų stulpo Veršyne (vakarinė Sereikiškių parko dalis, šalia Žemutinės pilies) ir juos deginančių (25 nuotrauka). Skelbimų likučiai lenkų kalba skelbia „RYSZARD [A]UBER / […]nia Miłosne“. Žodžiu, kažkas apie gražius jausmus ir meilę. Nenustebčiau, kad tai yra pirmasis Vilniaus (at?)lietuvinimo aktas ir tikrai manau, kad vėliava jau plevėsuoja.“ Hmm, gal vietiniai lenkų studentai prie laužo šildosi? Gi karo metas, „razrucha“, su šildymu ir maistu mieste prastai. Kodėl būtinai atlietuvinimo aktas? Ar tikrai nuotraukoje Lietuvos studentai? Šiaip pamąstymai.
Dėl studentų.
Kaip galima rasti Nacionalinio muziejaus virtualioje parodoje, tądien (1939 10 29) Vilniuje vyko Vytauto Didžiojo universiteto studentų eitynės.
Juostos per pečius dažniausiai reiškia, kad eisenoje dalyvaujantys studentai priklauso vienai ar kitai korporacijai. Taigi, priklauso ir kepurė. Panašu, kad lietuvių studentų korporantų kepurės buvusios „skystesnės“ (laisvesnės formos viršumi, palaidesnės) nei lenkų korporantų. Palyginimui lietuvių ir lenkų korporantai.
Straipsnio nuotraukoje matomi studentai plėšantys plakatus sugebėję kai kurias kepures užsidėti į šoną nukreipta viršutine dalimi. Lenkiškų aptemptų kepurių, panašu, taip neužsidėtum. Taigi tokia štai prielaida.
Dabar dar vienas dalykas. Dėl spėjimo, kad vėliava jau iškelta. Toj pačioj LNM parodoje yra dar viena nuotrauka iš Veršyno jau po vėliavos pakėlimo ceremonijos.
Iš karto už vėliavos, antram plane, tas pats skelbimų stulpas. Dar su plakatais : ) Žinoma, yra tikimybė, kad pakabinti nauji. Bet abejoju tuo.
Beje, ačiū už gražų žodį, Dadi. Su Šventėm! : )
Ir tave su praėjusiom šv. Kalėdom, kept! :)
Aš nuotraukoje nelabai įžiūriu, kokios ten kepurės – lietuviškos ar lenkiškos (o ir šiaip jos IMHO mažai skiriasi), bet tavo versija logiškesnė – nelabai sušilsi prie laužo, kuriame popieriniai skelbimai dega. :)
Susidaro įspūdis, kad ant Gedo kalno ne Lietuvos vėliava buvo iškelta. Palygink šito posto paskutinę nuotrauką su 20-ta – nemanau, kad ryškinimo ypatumai turėtų tiek įtakos vidurinei spalvai. Tiesiog skirtingos vėliavos. Labiau panašu į http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/d/d5/Flag_of_Lithuania_Minor.svg/600px-Flag_of_Lithuania_Minor.svg.png
Jori,
manau, kad vėliava yra mums įprasta trispalvė. Tiesiog paveiksluota prieš šviesą arba naudojant kokį nors foto filtrą ir atspalviai išsikreipė. Tos pačios dienos nuotraukoje matoma, kad vėliava „ta“.
„16-17 kadrai. Įdomūs tuo, kad puikiai matosi, medžiais ir krūmais neapaugę šių kalvų šlaitai. Žymiai geriau atrodo. Dažnai susimąstau, kodėl Vilnius vadinamas (tiesa, gal tik pačių vilniečių) „žaliausia sostine Europoje“. Turbūt todėl, kad bet kokiems menkaverčiams krūmokšniams leidžiama augti bet kur ir bet kaip. O vėliau, tiems krūmokšniams įgavus storio, kalbama apie kažkokius jaunuolynus, kurių pjauti jau nevalia. Pasamprotavimai su savimi.“
Janas Bulhakas rašė:
„Vilnius išsidriekęs atviruose pirmykštės, gausiai apaugusios žemės plotuose, kurių, nežiūrint visų pastangų, nepajėgia sunaikinti municipaliteto tėvai. Visiškai išdegintas brandus pušynas Žvėryne, iškirstos ąžuolų giraitės prie Rasų, sunaikinti vertingi, menantys profesorių Jundzilą ir poetą Mickevičių topoliai, kasmet po nakties išnyksta kokia nors alėja ar medžių giraitė, bet Vilnius, iškęsdamas tą pamotės globą, žaliuoja, žydi kaip puiki sodyba ir šakų šnarėjimu bei sužėlusiu lauko keliuku džiugina praeivį. Jis neįkyri betoniniais, sutvarkytais šaligatviais ar slidžiu grindiniu, o leidžia kojomis paliesti žemę ir pailsėti švelnioje žolėje.“
Taip, žymieji Bułhako Vilniaus palyginimai su kaimu. Gražu. Bet čia reiktų pagalvoti apie vieną dalyką. Vaikystės vasaras praleidau kaime, netoli Šešupės, klaidžiodamas paupio miškais. Visada kildavo klausimas kodėl normaliai vaikščioti galima tik keliukais na ir dar kartais pušynais. O lapuočiuose, ne keliu, visiškai niekaip nepraeisi. Ir mano AA senelis man atsakė į šitą klausimą. Manau, kad Vilniaus apylinkėms šis paaiškinimas taip pat labai tinka. O gi todėl, kad anksčiau vykdavo ganiavos. Vaikų ganomos karvės išmindavo ir išėsdavo jaunus krūmus ir lapuočių brūzgynus. Likdavo tik tos žavios giraitės malonios pasivaikščiojimams, su senaisiais medžiais ir žaviom pievelėm pasivoliojimams. Ir man dabar aišku, kodėl senose atvirutėse su „Żelazna Chatka“ ar Jeruzalės Kalvarijomis ar kitomis Vilniaus apylinkėmis nesimato aukštos žolės, nepraeinamų krūmynų ir pan.
dėl traukinių laukimo leidimo įvažiuoti į Vilnių prieš Panerių tunelį. Jūsų išvada įdomi, iš dalies teisinga ir tuo pačiu kažkiek klaidinga. Tas laukimas yra susijęs su tuometine geležinkelio eismo organizavimo saugumo sistema – raktu krivule. Kad išvengti traukinių susidūrimų, tarp dviejų stočių galėdavo būti tik vienas traukinys. Šiam reikalui užtikrinti iš specialaus pulto būdavo išimamas specialus raktas krivulė ir įteikiamas mašinistui, kuris jį veždavo į gretimą stotį ir ten perduodavo stoties budėtojui, kuris, šį raktą įstatydavo į savo stoties pultą, taip duodamas leidimą pirmosios stoties budėtojui atidaryti leidžiamą signalą sekančiam traukiniui. tokia buvo tuometinė elektromechaninė signalizacijos sistema. Ją, beje, galima pamatyti geležinkelio muziejuje. Tai yra Lentvario stotyje laukė, kol bus duotas leidimas įvažiuoti į Panerių stotį, Zawiesų į Lentvario ir t.t.
Taigi traukinio laukimas, reišktų:
a) jei būtų vienas kelias tarp Panerių ir Vilniaus, kad tarp Vilniaus ir Panerių yra kitas traukinys iš ar į Vilniaus stotį.
b) kadangi matosi du keliai, todėl priešpriešinės eismo kryptis viena kitai netrukdo, reiškia prieš tai iš Panerių stoties į Vilniaus stotį buvo išleistas kitas traukinys(pvz važiuojantis iš Varšuvos), todėl Kauno traukinukas turėjo laukti, kol šis pasieks Vilniaus stotį.
c) laukimui įtakos galėjo turėti ir traukinukas iš Kirtimų stoties, nes šios kryptis susijungia vienoje Vilniaus stoties pusėje.
Mano manymu tiksliausias būtų „b“ variantas, nes būtent su Varšuvos kryptimi susiliejama Lentvario stotyje ir dėl iš ten važiavusio traukinio Kauniškiam teko visur stoviniuoti, o Kolupailai atsirado galimybė pafotografuoti
Labai įdomu. Ačiū!
[…] karyba RU K.Ciolkovskis apie epie žmonių elitos sukūrimą LT 1939ųjų žygio Vilniun nuotraukos RU Cerkvė-tvirtovė RU Vengrų kreatyviniai bolševikai LT Kaip savi spjaudo į savus RU Londono […]
http://4.bp.blogspot.com/_GaXvNSqn91Y/ScqXualCFvI/AAAAAAAABDI/-MrnWCspXCk/s1600-h/0344_s_1938-03-26_n13_711_s3_small.jpg
Ačiū, puikus kadras. Spėju, kad kalba eina apie 1938 m., kai buvo atnaujinti Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Ir taipogi spėju, kad ištraukia ši yra iš žurnalo „Światowid“.
„Traukinys įvažiuoja į Panerių tunelį“ (9 il.)
Panašu, kad čia jis jau išvažiuoja iš jo, nes laukiant stovėjo dešinėje pusėje.
Nuotrauka prie komentaro apie Žvėryno strateginį tiltą.